Dovilė Vilkė

Iš tiesų nežinau, ar pati pasirinkau šią profesiją, ar ji mane pasirinko. Mama pasakojo, kad vaikystėje nuolat vartydavau „Motinos ir vaiko“ knygą. Man buvo įdomu, kaip keičiasi moters kūnas nėštumo metu, kaip vystosi vaisius, todėl atėjus metui rinktis, kur stoti, pasąmonėje kirbėjo mintis įrašyti į sąrašą akušeriją. Įstojusi į akušeriją žiūrėjau pro rožinius akinius – viskas atrodė nuostabu. Atlikdama praktiką ir pradėjusi dirbti susidūriau (ir susiduriu) su visokiausiomis situacijomis, bet tas gimties žavesys vis tiek liko. Džiaugiuosi galėdama būti šalia šeimų tokią svarbią jų gyvenimo akimirką, nes tai yra nepakartojama. Po gimdymo mama įsimylėjusiomis ir pilnomis ašarų akimis žiūri į naujagimį, o tėtis slepia ašaras ir žvelgia į savo moterį jau kitomis, pasididžiavimo kupinomis akimis.

Į „Nėštumo kalendoriaus“ veiklą įsitraukiau netikėtai, bet tikiu, kad niekas nevyksta veltui. Leidinį atlikdama praktiką vis paskaitinėdavau, nes jis labai informatyvus. Rašymas man yra kaip savotiška meditacija – procesas reikalauja susikaupimo ir kantrybės. Atradau, kad produktyviausia esu, kai rašau kavinėse. Dažnai tai darau po budėjimų, kartais rašau ir jų metu, kai turiu laiko.