Mamos gyvenimas: antrasis pusmetis
Įsivyravus rutinai, mažyliui vis aktyviau bendraujant ir prašant dėmesio, rodant savo poreikius, prasidėjus vaikelio primaitinimui, šiek tiek keičiantis moters hormoninei pusiausvyrai, moteris vėl gali kristi į emocinę duobę. Tai neretai pasireiškia pykčiu. Dažnai moteris pati išsigąsta to intensyvaus jausmo, kuris nukreiptas į svarbiausią žmogutį pasaulyje. Tačiau pyktis yra svarbus jausmas, sukeliantis motinai tam tikrą ambitendenciją – norą būti su mažyliu ir kartu bėgti iš namų. Tai padeda išlipti iš pirminio tam tikro sulipimo, tos „mes“ būsenos, ima kankinti vidinis klausimas „o kur aš?“, „o kur mano poreikiai?“ Tai nėra blogi klausimai, o atvirkščiai, labai geri klausimai, paskatinsiantys ieškoti būdų, kaip šiek tiek atsitraukti nuo motinystės, „surinkti save“, „atsijungti“, „pasirūpinti savimi“. Tada mes galime labiau priimti savo vaiką kaip augančią asmenybę, o ne mūsų lūkesčių ir poreikių nešėją.
Pasirūpinti savimi
Motinystė dažnai labai įtraukia emociškai – noras būti su vaiku, suteikti jam geriausius patyrimus, netraumuoti jo, lavinti, kad jis neturėtų sunkumų gyvenime, yra puikūs dalykai. Tačiau kartu motinystė labai moko mus iš tiesų pasirūpinti savimi. Vaikas mokysis, kaip būti su savimi, kaip kovoti su įvairiais jausmais, išgyvenimais, pagal tai, ką matys ir jaus stebėdamas tėvus. Ir nesvarbu, kiek mama skaitė apie vaikų pyktį, jei vaikas matys, kad mama jį slopina arba kaip tik „taškosi“, jis elgsis taip pat. Dėl to buvimas su vaiku priverčia atsisukti į save ir visų pirma išmokti pasirūpinti savimi, kad jaustumės laimingi bei sveiki.
Įsivaizduodami, ką mes norėtume duoti, ko išmokyti savo vaiką, visų pirma turime paklausti, o kaip mums patiems pasiekti visų šių dalykų: drąsos bendrauti, reikštis, kurti, gebėjimo jausti, atrasti savo aistrą gyvenime, gebėjimo užmegzti ryšį, stiprybės išgyventi sunkias situacijas.
Vaiko saugumas ir pasitikėjimas juo
Iš esmės, vaikų auklėjimas yra nuolatinė pusiausvyros paieška, todėl kiekviena situacija yra bandymas naujai atrasti tą viduriuką. Tai, ką mes norime suteikti vaikams, yra pakankamo saugumo jausmas, kad jis stovėtų ant tvirto pagrindo ir jaustųsi saugus. Dėl to mes juos raminame, kartu leidžiame laiką, saugome, globojame, rūpinamės. Taip vaikutis žino, kad jis yra svarbus ir saugus. Kita vertus, mes norime, kad vaikelis augdamas pasitikėtų savimi, kad jaustųsi galįs ką nors padaryti pats ir galėtų pasakyti „aš galiu pats!“ Mes privalome leisti vaikui tyrinėti pasaulį, pasitikėti augančio žmogaus gebėjimu patirti mažas nesėkmes ir jas įveikti, kartais užsigauti, nusivilti ir vėl apsidžiaugti. Kiekviena mama ir kiekvienas mažylis yra kitokie, todėl jų santykis bei iškylančios situacijos yra unikalios. Būtent todėl mamai reikia pasitikėti savimi bandant pajausti, kas labiausiai tinka „čia ir dabar“ jos vaikui ir jai.
Kada grįžti į darbą?
Atsivėrusios pasirinkimo galimybės įvairiais būdais laviruoti tarp motinystės ir darbo, pavyzdžiui, tėvystės atostogų eiti tėčiui, suteikia laisvės ir kartu dilemą, kaip pasirinkti tinkamiausiai. Remiantis prieraišiosios tėvystės teorija, mamos buvimas kartu su vaikeliu pirmaisiais jo gyvenimo metais yra labai svarbus. Su mama užsimezga tokie ryšiai, kurių visiškai negali kompensuoti jokie kiti santykiai. Tačiau šie santykiai gali būti tvirti tik tada, kai įvyksta spontaniškai. Imituotas, priverstinis buvimas kartu su vaikeliu neatneš to patyrimo. Vaikelis, būdamas su mama, jaus atstūmimą, o tai taip pat yra trikdanti patirtis mažyliui. Vaikelio atėjimas į šį pasaulį paskatina mūsų fantazijas apie tobulybę, tačiau kartu tai labai žemiška, priėmimo reikalaujanti patirtis. Ne tik vaikelio, bet ir savęs. Kiekviena moteris yra skirtinga, todėl jos ir motinystės patirtis skirtinga. Tai susiję su asmenybės dalykais, su moters gyvenimo istorija. Tad renkantis, kada grįžti į darbą, ar apskritai grįžti, reikia pabandyti nuoširdžiai suvokti, koks variantas yra priimtiniausias jums ir jūsų šeimai. Viena rinksis dvejus metus būti su mažyliu ar apskritai mesti darbą ir jai tai bus nuostabi patirtis, o kita grįš į darbą daug anksčiau, ir tai bus geriausias pasirinkimas jų šeimai. Tokiu atveju tėtis ar seneliai gali perimti dalį vaikelio priežiūros, o mama pas savo vaiką grįš savimi patenkinta ir besidžiaugianti gyvenimu.
Tekstus parengė psichologė – psichoterapeutė Sigita Valevičienė, “Mama mums rūpi” lektorė.
@Nestumokalendorius , VŠĮ „Mediapressa“, naudoti tik gavus raštišką sutikimą. Nuotrauka @Canva
