APIE VYRESNIUS VAIKUS ŠEIMOJE su specialiste Vilma Petrikiene
Naujo šeimos nario laukimas į šeimos gyvenimą visada įneša naujų vėjų. Tėvams tenka išmokti derinti daugiau poreikių, norų, svajonių. Vaikams tenka įveikti tai, kas vadinama „vyresnėlio nukarūnavimu“, kai buvęs pats svarbiausias, visą šeimą aplink save sutelkęs centras staiga turi:
- dalytis mamos ir tėčio dėmesiu;
- išmokti palaukti, kol mama ar tėtis galės ateiti ir padėti, pažaisti ar pabūti;
- daugiau visko daryti pats, „nes jau toks didelis“;
- ir pan.
Nukarūnavimas gali būti panašiai skausmingas ir vienmečiui, ir dvimečiui ir šešiolikmečiui. Jei galėtų, vaikai paklaustų: „Ar aš vis dar reikalingas savo mamai ir tėčiui?”; „Gal buvau kuo nors blogas, kad jie nori mane pakeisti?“; „Ar jie mane myli?“ ir pan. Bet negali, tik jaučia, kad viduje „verda“ kasdien vis daugiau jausmų (baimė, pavydas, nesaugumas). Adaptacija trunka mažiausiai pusę metų.
Esmė ta, kad šeimos dinamika pasikeitė negrįžtamai (brolis – ne lėlė, nėra kaip ir kur jo grąžinti), ir vaikui, kad ir kokio amžiaus ji(s) būtų, reikia mylinčių tėvų pagalbos norint prisitaikyti prie pokyčių.
Kaip padėti vaikui su meile priimti naują šeimos narį?
1. VENGTI VAIKUS LYGINTI TARPUSAVYJE
Pametinukų (ir ne tik) mamos, o ir tėčiai dažnai yra linkę savo vaikus lyginti. „Tas nėštumas toks, šitas anoks“; „Tas trijų mėnesių jau vartėsi, o šitas net nebando“; „Tas valgė viską, šitas nieko“ ir pan. Lyginimas tarpusavyje, ypač kai amžiaus skirtumas tarp vaikų mažas ir atmintyje viskas dar labai gyva, – tarsi vienintelis kalbėjimo apie vaikus būdas. O tai nuo mažų dienų skatina konkurenciją, etikečių klijavimą. „Bet kokia kaina įrodysiu, kad esu geresnis nei jis“; „Na, ką aš galiu, aš juk drovus vaikas“ ir t. t.
2. MATYTI VAIKUS KAIP ATSKIRUS ŽMONES
Verta mokytis į savo vaikus žiūrėti ir juos matyti kaip du atskirus žmones: „Onytė nuo pat mažens labai valgi.“ Pasakius tokį apibūdinimą reikėtų sustoti. Arba: „Mykolas labai anksti pradėjo kalbėti. Toks jausmas, kad jis visą laiką kalba žmonių kalba.“ Vaikai viską girdi ir viską, kas apie juos kalbama, ima vidun, prisimena, tai tampa jų asmenybės dalimi. Tad būtų gerai, kad apie save jie girdėtų gerus dalykus, daug padrąsinimo. Tai skatina būti geresniam, dar geriau elgtis.
Žinoma, ne visada vaikai elgiasi tinkamai, į tai taip pat derėtų kreipti dėmesį. Empatiškas ribų brėžimas, jautrus buvimas šalia vaiko, kai jis prašosi suaugusiųjų pagalbos, turėtų būti kasdieniai tėvų įrankiai.
3. NUOSEKLIAI KURTI SAUGUMO JAUSMĄ
Tėvų nuoseklumas yra vienas didžiausių iššūkių tėvystėje. Šiandien leidžiu, nes man patogu. Ryt – ne, nes nesveika. „Tu jau didelis, pats apsirenk“, o po pietų: „Aprengsiu tave, labai skubam“ ir t. t.
Kai jau žinome, kad būti nuosekliems yra išties sunku, dera atkreipti dėmesį, ką mes, kaip tėvai, darome, kaip priimame sprendimus. O tada savo nenuoseklumą „gydyti“ leidžiant vaikui pasirinkti (galima leisti rinktis tik iš tokių dalykų, su kuriais aš, kaip mama ar tėtis, galiu sutikti). Tokiu būdu leidžiame vaikui labiau kontroliuoti savo gyvenimą. „Tu pats apsirengsi ar man tave aprengti? Mes jau turime keliauti.“; „Tu nori eiti valytis dantukus ar josi kaip jojikas man ant nugaros?“ Dažnai žaismingumas palengvina sudėtingas derybines situacijas.
Dar vienas įrankis yra namų taisyklės (prasminga skirti laiko šeimos taisyklėms formuluoti, aptarti ir suderinti). „Pas mus taip daroma!“ – ir tada visiems daugiau mažiau aišku. „Saldainiais mėgaujamės tik pavalgę pietus“; „Filmukus žiūrime savaitgaliais“; „Einame miegoti devintą valandą“ ir t. t. Ar vaikai tikrins šių taisyklių galiojimą? Žinoma, toks jų darbas. Mama ar tėtis yra tas žmogus, kuris vaikui vis ir vis parodo, pasako, patvirtina (palyginimui: įsivaizduokite, kaip jaučiatės, kai žinote, jog namo sienos visada yra toje pačioje vietoje – jos buvo čia vakar, yra šiandien ir bus rytoj). Toks nuolatinis patvirtinimas vaikui teikia saugumo ir aiškumo, o mama ir tėtis jaučiasi kaip sąjungininkai ir gali vienas kitą palaikyti. Beje, taisyklės turėtų galioti visiems šeimos nariams. Tai irgi padidina galimybes būti nuosekliam.
4. ĮTRAUKTI VAIKUS Į PASIKEITUSIĄ DIENOTVARKĘ
„Dukryte, man reikia tavo pagalbos. Prašau, paduok sauskelnes, aprengsime brolį. Ačiū tau.“; „Gal tu nori stumti vežimėlį?“ Jie jausis reikalingi ir labai daug galintys.
5. SKIRTI YPATINGO LAIKO
Ypatingas laikas (bent 10–15 min. per dieną), kai vienu du užsiimate jums tinkančia ir patinkančia veikla, yra svarbus tiek su kiekvienu vaiku atskirai, tiek su partneriu(-e) tėvystėje, tiek su savimi pačia (tai dažnai tampa iššūkiu pametinukų mamoms). Televizorius, kompiuteris ir telefonas turi būti išjungti, kad galėtumėte susitelkti ir mėgautis šia trumpa akimirka. Tai stiprina jausmą, kad kaip žmogus esu matomas, reikalingas, svarbus.
SKAITYTKITE KITUS STRAIPSNIUS, PARENGTUS SU LIETUVOS SPECIALISTAIS
Tekstas Vilmos Petrikienės, psichologės, trijų vaikų mamos, www.esusalia.lt. @Nėštumokalendorius, VšĮ „Mediapressa“, © naudoti tik gavus raštišką sutikimą.
Viršelio nuotrauka @PEXELS.
