Melancholija ar depresija. Kaip atpažinti?
Motinystė ir pirmieji metai po gimdymo dažnai vaizduojami kaip vienas gražiausių gyvenimo etapų. Labai malonu būtų kalbėti vien tik apie džiaugsmingąją šio įvykio pusę. Gimus kūdikiui, susikurtus lūkesčius, svajones tenka koreguoti – vieniems daugiau, kitiems mažiau, dar kitiems – kardinaliai.
Kūdikio gimimas – staigus pokytis, momentinis įvykis moters ar poros gyvenime, tačiau tapimas motina ar tėvu – yra laiko reikalaujantis procesas. Neišvengiamai moteris ar pora atsiduria sudėtingoje situacijoje: kūdikis yra čia ir dabar, o įgūdžių, dažniausia, nėra arba jie nepakankami, vyrauja aukšti lūkesčiai sau ir situacijai. Pasimetimo / neužtikrintumo jausmas po gimdymo yra normalus. Svarbus vienas momentas – nespausti savęs, duoti sau laiko. Šioje vietoje prasideda visa įvairovė emocinių reakcijų į susiklosčiusią situaciją. Emocinė pusė būtų tik vienas iš daugelio veiksnių, prisidedančių prie bendros gimdyvės savijautos ir rizikos susirgti depresija po gimdymo.
Depresija po gimdymo suserga apie 10 procentų gimdžiusių moterų. Liga dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, nors kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką – pirmus šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo.
Manoma, kad dar apie 20 – 30 proc. visų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos ir joms niekada taip ir nenustatoma depresijos diagnozė, tačiau jos jaučiasi blogai, vengia pripažinti, ignoruoja arba nesupranta, negali paaiškinti kas su jomis vyksta. Dažnai pasitaiko, kad moterys ilgai ignoruoja savo sunkumus ir kantriai laukia palengvėjimo, guodžiantis, kad, ko gero, didelė dalis moterų motinystę patiria panašiai, tik „sugeba susitvarkyti“. Ir tas jausmas, kad kitos susitvarko, o tu ne, stumia į izoliaciją ir atskirtį bei padidina vienišumo, bejėgiškumo jausmą.
Depresija po gimdymo
Depresija po gimdymo iš esmės yra ta pati depresija, tik visas kontekstas (tiek fiziologine, tiek emocine, tiek socialine prasmėmis) sukasi apie gimdymo / tapimo motina situaciją, atsiradusias naujas gyvenimo užduotis ir atsakomybes. Visiškai nesvarbu kelintas tai vaikas ir kaip atsakingai ji ruošėsi motinystei.
Pagrindiniai depresijos po gimdymo simptomai:
- pernelyg didelis nuovargis,
- sutrikęs miegas (negalėjimas užmigti, nors yra tam galimybės – pvz. tuo metu miega kūdikis),
- žymūs apetito pasikeitimai (sumažėjimas arba padidėjimas),
- dažni nuotaikos pokyčiai (verksmingumas arba padidintas dirglumas, lengvai provokuojamas pyktis),
- mintys apie pakenkimą kūdikiui bei priešiški jausmai jam.
Greta šių požymių pasireiškia ir kiti depresijai būdingi simptomai:
- pesimistinės mintys apie ateitį,
- stiprūs bejėgiškumo, beviltiškumo, kaltės jausmai,
- dėmesio koncentracijos susilpnėjimas,
- mintys apie savižudybę.
Svarbu būtų atkreipti dėmesį ar šie simptomai yra trumpalaikiai ar pastovūs, išliekantys dvi savaites ir ilgiau.
Keblumas yra tame, kad depresiją po gimdymo pačiai moteriai atpažinti gali būti sudėtinga, kadangi simptomai labai persipina su tuometiniu, pasikeitusiu gyvenimo būdu ir dienos bei miego ritmu (pvz. naktinis miegas pertraukiamas eilę kartų ir moteris elementariai negali pailsėti).
Melancholija po gimdymo
Kita naujai tapusios mamos būsena, kuri gali būti maišoma su depresija po gimdymo yra melancholija po gimdymo. Melancholiją po gimdymo patiria nuo 60 iki 80 proc. gimdžiusių moterų. Pogimdyvinė melancholija gali prasidėti vos kelios dienos po gimdymo ir tęstis dvi, daugiausiai iki trijų savaičių.
Melancholija po gimdymo nėra liga, padidėjęs jautrumas, verksmingumas, liūdesys ir pasimetimo jausmas nėra tokie pastovūs kaip depresijos po gimdymo atveju ir gali būti dienos eigoje nesunkiai išblaškomi gavus palaikymą iš artimųjų, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus. Pabaiga jos nebūna labai aiški, tiesiog savijauta po truputį gerėja, simptomai mažėja kol visiškai išnyksta.
Kaip gydytis?
Priklausomai nuo depresijos po gimdymo eigos, numanomų priežasčių ir sunkumo laipsnio taikomi skirtingi gydymo metodai – psichologinė/psichoterapinė pagalba, medikamentinis gydymas arba abiejų derinys. Greta minėtų veiksnių, ypač lengvesnės depresijos po gimdymo atveju, ne mažiau svarbi ir savipagalba – kryptingas ir tikslingas pasirūpinimas savimi. Miegas, mityba, poilsis, palaikančių ryšių buvimas su artimais žmonėmis, fizinis aktyvumas tiesiogiai siejasi su emocine savijauta. Savipagalba ir būtų tai, kas apimtų pasirūpinimą savimi bent šiose srityse. Apmaudu, bet moterims, patiriančioms depresiją po gimdymo tai vienas sudėtingiausių uždavinių. Savipagalba gali būti veiksminga atpažinus pirmuosius simptomus, lengvos depresijos po gimdymo atveju bei greta psichologinės/psichoterapinės ir medikamentinės pagalbos.
Nemokamos informacinės, emocinės ir psichologinės pagalbos galimybės
Pagrindinis psichologinės/psichoterapinės pagalbos tikslas – pagerinti moters savijautą. T.y. sušvelninti esamus simptomus, mobilizuoti turimus resursus ir kuo greičiau sugrąžinti ankstesnę būklę. Kaip to bus siekiama, priklauso nuo to, kokią psichologijos kryptį atstovauja konkretus specialistas.
Konsultacijų metu, depresijos po gimdymo atveju, susitelkiama ties labai konkrečiais, esamu momentu aktualiais tikslais, nesiplečiant į platesnį gyvenimo kontekstą. Daugiau dėmesio skiriama moters dabartinei situacijai, „degantiems“ klausimams. Aptariamas gyvenimo būdas bei įpročiai, kadangi kai kurie jų aspektai gali būti depresiją palaikančiais veiksniais.
Ne mažiau svarbus, greta gydymo ir greta esančių artimųjų vaidmuo. Emocinis palaikymas, padrąsinimas, pagalba kūdikio priežiūroje ir kasdieninėje buityje. Tai labai paprasti ir kasdieniški dalykai, tačiau be galo veiksmingi ir svarbūs. Taipogi, pastebėjus pirmuosius depresijos po gimdymo ženklus, atkreipti moters dėmesį, pagelbėti susirandant pagalbos tiekėjus.
Pabaigai norėčiau akcentuoti, kad depresija po gimdymo yra liga, ji gali būti išgydoma ir kaip ir visos ligos, sėkmingiau gydoma ir palieka mažiau padarinių, jeigu gydymas (nesvarbu koks tai būtų ar medikamentinis ar psichoterapinis) pradedamas dar neįsisenėjus ligai.
Būkime atidūs, jautrūs mus supančioms mamoms.
Tekstas psichologės Jurgitos Stasiukynienės.
