Prenatalinė depresija ir emocinė savijauta nėštumo metu
Prenataline depresija, dar kitaip – pogimdyminė depresija, kuria gali susirgti bet kuri moteris nėštumo metu ar per pirmuosius metus po gimdymo. Apie emocinius sunkumus, priritetus nėštumo metu ir po gimdymo, artimųjų, šeimos ir aplinkos palaikymo svarbą ir pogimdyvinės depresijos prevenciją kalbamės su psichologe-psichoterapeute Sigita Valevičiene.
Sigita, jūs vedate paskaitas tėvams, konsultuojate susidūrusius su sunkumais – matote besilaukiančias šeimas iš arti. Ko labiausiai trūksta jaunoms šeimoms ir būsimoms mamoms?
Kiekviena šeima yra labai unikali. Turime skirtingus gyvenimo resursus, skirtingai įsivaizduojame, kas svarbu susilaukus vaikelio. Išskirčiau kelis dalykus.
Visų pirma reikia labai aiškiai suvokti, kad požiūris į šeimą, vyro ir moters vaidmenis, vaikų auklėjimą, poros santykius labai pasikeitė. Tai labai įdomus laikotarpis, juk kiekvienas galime ieškoti savito, unikalaus kelio. Tačiau tai reikalauja sąmoningumo – ieškojimo, pergalvojimo, persitarimo. Todėl labai rekomenduoju poroms ruoštis vaikelio atėjimui.
Ir iš čia ateina kitas aspektas – patariu ruoštis kartu. Maži vaikai nebėra mamų reikalas, tai tėčio ir mamos reikalas. Ir nors didžioji dalis žmonių su tuo sutinka, žiūrint į šeimos dinamiką po vaikelio gimimo neretai atsitinka tai, kad iš tiesų vaikas lieka „mamos darbas“. Tada moteris bando aprėpti ir namų ūkį, ir vaiko auginimą, ir savo karjerą, ir dar santykius su vyru. Tyrimai rodo, kad net jei moteris daugiau uždirba, ji vis tiek „veža“ didžiąją dalį namų ūkio ir dėl to pervargsta.
Ir trečias dalykas – santykis su vaikeliu ir poroje nėra „padaromas“. Jei norisi ryšio su vaiku, gebėti pajusti jo poreikius, jei norisi, kad poros santykiai būtų kupini gyvybės, aistros, reikia sukurti išorines ir vidines erdves. Tai reiškia, kad norėdami kurti santykius pirmiausia turime jaustis gerai dvasiškai. Dažna frazė „nesvarbu kaip aš, svarbiausia vaikas“ šioje vietoje visiškai netinka. Reikia išmokti brandžiai savimi pasirūpinti ir sukurti tokį savo šeimos modelį, kuriame visi jaustumės laimingi. Tai nėra taip paprasta, kaip skamba iš pirmo žvilgsnio.
Kokia yra pagrindinė motinos užduotis arba kaip moteriai susidėlioti veiklų prioritetus auginant vaikutį?
Šiuolaikinis mokslas stebi mamos ir vaiko santykį ir randa vis daugiau įrodymų, kad saugūs, prieraišūs santykiai yra labai svarbūs tiek vaikui, tiek mamai. Tačiau, kaip jau minėjau, santykiai negali būti „padaromi“. Jei moteris išgyvena traumą po gimdymo, jei serga depresija, jei skaito visas įmanomas knygas apie auklėjimą ir taip bando būti idealia mama (už to neretai slypi stiprus nepasitikėjimas savimi), jei jaučiasi kalta, sunku sukurti emocionalų, šiltą santykį su vaiku. Vaikai „pagauna“ mūsų emocijas. Jei žiūrėdama į vaikutį šypsausi, o viduje plaku save, kokia nevykusi mama esu, vaikas tą jaus. Tad pripažinti, kad mano vidinis pasaulis yra svarbus man pačiai, – didelis žingsnis. Tuomet reikia gebėti pasirūpinti savimi – pasakyti vyrui, kad jums reikia pailsėti, ir užsidaryti vonioje, išeiti pasivaikščioti, pasinerti į savo hobį ar mėgstamą veiklą, dalytis su vyru vaiko priežiūra.
Kaip galima pasiruošti ar palengvinti pogimdyminę depresiją? Kodėl emocinius sunkumus, o ypač depresiją taip sunku pripažinti?
Tyrimai rodo, kad apie pusė moterų pačios nesupranta, kad serga depresija. Taip gali būti dėl kelių priežasčių.
● Pirma, motinystė priverčia mūsų smegenis galvoti, kad vaikas yra pirmoje vietoje, ir mes tam tikra prasme pradedame slopinti savo emocijas.
● Antras aspektas daugiau kultūrinis – laukiantis vaikučio visi dar rūpinasi mumis (kaip mes valgome, miegame, ar pailsime), o gimus mažyliui visų akys nukrypsta į vaikutį. Mama tam tikra prasme kartais pasijunta taip, kad gyvena tik dėl vaiko, kad yra svarbi tik tiek, kiek patenkina jo poreikius. Pamažu moteris perima tą požiūrį ir pati sau pasako: „Svarbiausia vaikas.“
Pasaulinės praktikos pavyzdžiai rodo, kad jeigu atsigręžiame į mamą ir paklausiame „O kaip tu?“, tai sumažina ir depresijos po gimdymo riziką.
Ką galima padaryti, siekiant sumažinti riziką susirgti depresija?
Visų pirma jau nėštumo metu atkreipti dėmesį į savo savijautą (40 proc. depresijos po gimdymo atvejų galima užfiksuoti jau nėštumo metu) ir ieškoti pagalbos.
Nenurašyti visko hormonams ir nelaukti, kad „po gimdymo viskas bus kitaip“.
Kitas svarbus aspektas – stebėti savo santykius su vyru. Gimus vaikeliui reikės būti vieningiems, vienam kitą gerbti, gebėti spręsti konfliktus, o ne emociškai pribaigti vienas kitą. Ir trečias dalykas – palaikyti artimus santykius su geromis draugėmis, vaikų turinčiomis moterimis.
Toks socialinis palaikymas mažina depresijos po gimdymo riziką.
Kaip elgtis mamai, išgyvenančiai depresinę nuotaiką, patiriančiai šeimos nesupratimą, aplinkos abejingumą, artimųjų nejautrumą?
Visų pirma nekaltinti aplinkinių – dažnai vyresnės kartos žmonės nesupranta, kas vyksta, nes jie savo emocijas blokavo, bandė išgyventi (nes nebuvo resursų). Galima suprasti ir vyrus, kurie menkai pasiruošę vaikelio atėjimui ir dar, negana to, išgyvena laviną savitų jausmų, su kuriais nelabai moka susitvarkyti. Tačiau nereikia savęs vertinti remiantis kitų požiūriu. Jei man blogai, vadinasi, man blogai, man reikia pagalbos. Reikia ieškoti galinčių suprasti žmonių, susibūrimų, kuriuose galima išsikalbėti, kreiptis į galinčius padėti specialistus.
Su motinyste sunkiai susidorojančiai moteriai labai padeda suvokimas, kad ji tokia ne viena, kad tikrai yra labai daug tą patį išgyvenančių moterų.
Kodėl svarbios moterų bendruomenės ir kitų mamų palaikymas bei bendrystė?
Pratęsdama prieš tai išsakytą mintį, noriu pasakyti, kad moterims labai svarbus tas normalizavimas. Mes gyvename motinas kaltinančioje kultūroje, pasigavusioje iliuziją, kad labai pasistengus vaikus galima auginti idealiai, kad mūsų jausmai priklauso nuo mūsų (jei peršalau, tai sergu, o jei man liūdna ar sunku, tai jau esu kalta ir privalau atsikratyti to). Bendraudamos su kitomis moterimis pajuntame tą gilią per motinystę, supratimą ir rūpinimąsi viena kita ateinančią bendrystę, galime priimti savo žmogiškumą, netobulumą, ribotumą ir pamatyti grožį, prasmę, išmokti mylėti save ir savo gyvenimą. Tada galime patikėti, kad mūsų vaikams mūsų yra gana.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau tekstų apie depresiją po gimdymo
DEPRESIJA PO GIMDYMO. Kaip atpažinti?
Melancholija ir depresija po gimdymo. Su specialiste Aušra Mockuviene ir Jurgita Stasiukyniene
