Nėštumo kalendorius

Tėvų kalbėjimo su kūdikiu svarba

Sakoma, kad turtinga kalbinė aplinka yra kaip grynas oras. Jo lengva nepastebėti, kol nepamatai žmogaus, kuriam to trūksta.

Mokslininkai daug dešimtmečių tyrinėja vaikų kalbos raidą. Buvo iškelta ir paneigta įvairių hipotezių – nuo tokios, kad kalbos išmokimas yra įgimtas, kad kiekvienas kūdikis gimsta turėdamas kažką panašaus į kalbos įgūdžių įgijimo įrenginį, kai į smegenis įkeliamos gramatinės kalbos taisyklės, iki kito kraštutinumo, kad kalbos išmokimas visai neįgimtas, o tik suaugusiųjų pastiprintas reiškinys ir tik dėl kitų kalbančiųjų vaikas išmoksta priimtinų kalbos modelių.

Plačiau verta paminėti vieną labai svarbų JAV, Kanzaso universitete, septintajame dešimtmetyje atliktą tyrimą, kuris turėjo reikšmingos įtakos vaikų kalbos raidos supratimui. Vaikų psichologai B. Hart ir T. Risley padėjo suprasti akstyvosios kalbinės aplinkos svarbą ilgalaikei vaiko mokymosi perspektyvai. Mokslininkai nustatė, kad mažylių nuo gimimo iki trejų metų amžiaus girdimus žodžius – jų kiekį ir kokybę – galima sieti su akivaizdžiais vėlesniais mokymosi pasiekimų skirtumais. Tuo metu vyravo nuostata: jei tau sekasi, vadinasi, esi protingas, o jei nesiseka, vadinasi, nesi ir nebūsi protingas, kalta tavo genetika. Tokiam kontekste šis nuostabus atradimas suteikė pasitikėjimo savimi ir vilties daugeliui šeimų. Jei vaikui nesiseka ir jis turi trūkumų, tai dar yra galimybė pakeisti tai, kas buvo laikoma nekintamu dalyku!

Tyrimą atliekantiems mokslininkams rūpėjo du klausimai:

1. Kas vyksta kūdikio ir mažo vaiko gyvenime per tas maždaug 110 valandų per savaitę, kai jis nemiega?
2. Kuo tai, kas vyksta per šį laiką, svarbu tolesniems šio vaiko pasiekimams?

Dalyvauti buvo atrinktos kelios dešimtys šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių (aukšto, vidutinio ir žemo). Vaikai buvo stebimi nuo 9 mėn. iki 36 mėn. amžiaus. Tyrimas buvo atliekamas trejus metus, per kuriuos vieną kartą per mėnesį vieną valandą tyrimo stebėtojas ateidavo į šeimos namus ir įrašinėdavo viską, ką darė patys vaikai, kas buvo daroma jiems ir aplink juos. Tuomet dar trejus metus duomenys buvo analizuojami, nes tais laikais duomenis apibendrinti buvo įmanoma tik rankiniu būdu. Nors tikėtasi, kad tyrimo metu bus atrasta esminių skirtumų, vienu didžiausių atradimų tapo šeimų iš skirtingų socioekonominių sluoksnių panašumai. Visų šeimų mažyliai panašiu metu ėmė tarti panašius žodžius, labai panašus buvo ir vaikų socializavimas pagal bendrą kultūrinį standartą, ir tėvų noras savo vaikams duoti viską, ką galima geriausio. Tačiau išryškėjo ir stulbinantis skirtumas – skirtingose šeimose labai įvairavo pasakomų žodžių skaičius! Kiekvieno valandos trukmės seanso metu vienos šeimos bendraudavo su savo vaiku ilgiau nei keturiasdešimt minučių, o kitos perpus trumpiau. Į akis krito šios tendencijos ryšys su šeimos socioekonomine padėtimi. Per vieną valandą aukščiausios socioekonominės grupės vaikai girdėdavo vidutiniškai po du tūkstančius žodžių, o vaikai iš socialiai remtinių šeimų – apie šešis šimtus. Atitinkamai pirmos grupės tėvai vaikams atsakydavo vidutiniškai apie 250 kartų per valandą, o trečios grupės tėvai – mažiau nei 50 kartų. Reikšmingiausias ir daugiausia nerimo keliantis skirtumas buvo tėvų žodinio pritarimo arba palaikomųjų frazių sakymas. Pirmos grupės vaikai per valandą girdėdavo maždaug 40 žodinio pritarimo pasakymų, o trečios grupės vaikai – tik apie 4 tokius pasakymus. Toks kalbėjimosi su vaiku kokybės santykis nekito viso tyrimo metu. Tai reiškia, kad tiek, kiek tėvai kalbasi su savo vaiku per pirmuosius aštuonis jo gyvenimo mėnesius, tiek kalbėsis su savo vaiku ir tada, kai jam bus treji bei vėliau. Kad ir kaip būtų keista, tėvų žodinio bendravimo su vaiku kiekis nepadidėja net vaikui pradėjus kalbėti!

Taigi, ši svarbi žinia aktuali ir šiandien – vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus. Nei socioekonominė padėtis, nei lytis, nei gimimo eiliškumas šeimoje nėra svarbiausi gebėjimo mokytis komponentai. Svarbiausia – kiek ir kaip tėvai kalbasi su vaiku. Vaikų iš šeimų, kuriose tėvai daug kalbėdavo, pasiekimai buvo geresni, neatsižvelgiant į tos šeimos išsilavinimo lygį ar ekonominę padėtį.

Prisiminkime dar ir tai, kad pagrindinis žmogaus smegenų parengimas – bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas – didžiąja dalimi įvyksta per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Tai žinant labai natūrali ir savaime suprantama tampa kalbėjimosi su mažyliu šeimoje svarba. Šį laiko tarpsnį apleidus, galimybė gali būti prarasta visiems laikams.

Šeimos kalbinė aplinka lemia kūdikio:

• IQ;
• žodyną;
• kalbos apdorojimo greitį;
• gebėjimą mokytis;
• pasiekimus;
• gebėjimą realizuoti savo potencialą.

Smegenų vystymąsi lemia:

• girdimi žodžiai;
• kiek jų girdime;
• kaip jie pasakomi.

Svarbu suprasti, kad teigiamą įtaką vaiko kalbinei raidai daro ne tik žodžių kiekis. Labai svarbus yra kalbėjimo turinys. Pastebėta, kad paliepimai ir draudimai slopina vaiko gebėjimą įgyti kalbos įgūdžius („nedaryk taip“, „liaukis“, „baik“).

Kalbėjimosi su kūdikiu pamatiniai principai:

• Kalbėkite kiek aukštesniu balsu nei įprasta, lėčiau, su pauzėmis.
• Pagirkite ir palaikykite jį visose veiklose, kai jam pavyksta ką nors naujo atlikti ar ištarti žodį.
• Šnekėkite trumpais, paprastais sakiniais apie aplinką ir kasdienybę, veiklą ir jausmus.
• Dainuokite, deklamuokite, žaidinkinte ir kitais būdais leiskite jam pajusti kalbos skambesį bei ritmą.
• Kreipkitės vardu, bendraukite akimis, mimika, gestais.
• Vartykite kartu knygeles ir aptarinėkite.
• Kalbėkite taisyklingai, be žargono ar „lėliukiškų“ žodelių, kaip lygus su lygiu.
• Atsakykite į mažylio klausimus, ypač kai klausimai išreikšti dar tik kūno kalba.

Didelę įtaką turi šeimos kalbėjimo įpročiai – visi vaikai paaugę kalba ir elgiasi taip, kaip yra įprasta jų šeimoje. Jei mažai kalbame su savo vaikais, tikėtina, kad tiek pat jie kalbėsis su savaisiais. Taigi – kalbėkimės su savo mažyliais kuo daugiau!

Televizorius ir radijas gyvos šnekos nepakeičia ir jokios teigiamos įtakos kūdikio smegenims neturi. Nėra toks reikšmingas ir suaugusiųjų tarpusavio kalbėjimasis vaiko aplinkoje. Svarbiausia – kuo daugiau kalbėtis su pačiu vaiku (bet ne kalbėti vaikui!).

Linkime kupinos gražių žodžių kasdienybės!

Pirmas mėnuo

• Kadangi mažylis dar įsčiose būdamas girdėdavo šeimos narių balsus, dabar naujagimiui jūsų balsai jau yra pažįstami ir savi. Leiskite jam įsižiūrėti į veidus ir juos tyrinėti: kalbinkite pasilenkusi virš lovytės, nešiodama, šnekinkite stovėdama kambario gale ir eidama artyn (taip naujagimis suvoks buvimo „čia“ ir „ten“ galimybę, ilgainiui pradės laukti pažįstamo veido pasirodymo).
• Pasilenkite prie kūdikio 25–30 cm atstumu, nusišypsokite ir kalbinkite jį aukštu balsu. Net jei pradžioje tai atrodys nenatūralu, žinokite, kad tyrimais nustatyta, jog aukštesnis balso tembras mažyliui turi teigiamą įtaką. Kalbėkite su pauzėmis, kad kūdikis „spėtų“ atsakyti žvilgsniu, veido grimasa, aktyviu judėjimu, o vėliau – ir gugavimu. Ilgainiui pajusite, kad toks „dialogas“ su kūdikiu tampa vis ilgesnis, vis daugiau sulaukiate reakcijos.

Ar žinote? 1–2 mėn. kūdikis jau išgirsta ir skiria atskirus kalbos garsus.

Antras mėnuo

• Mėgdžiokite jo tariamus garsus ir grimasas: čepsėjimą, žiovavimą, raukymąsi, šnairavimą.
• Stenkitės prisiderinti prie mažylio siūlomo bendravimo ritmo.
• Kreipkitės į mažylį vardu. Pastebėsite, kaip natūraliai išeis kiekvienam šeimos nariui su kūdikiu kalbėti savu, vis kitu ritmu, o mažylis labai greitai prisitaikys prie tėčio, brolio ar sesutės, senelių kalbos tembro ir ritmo.
• Pasistenkite, kad bendravimas būtų pakankamas, bet saikingas. Jei jo bus per daug, mažylis pavargs ir suirs. Jei per mažai, lėtės kalbos raida. Ilgainiui tikrai pajusite subtilius mažylio rodomus ženklus.

Ar žinote? 2–4 mėn. kūdikis taria tik švelnius, kiek dainingus balsius. Iš pradžių juos ištaria atsitiktinai, o vėliau, suaugusiųjų nuolat kalbinamas, pradeda mėgdžioti lūpų judesius ir garsų ima daugėti. Atsiranda dvibalsių, įvairių garsų junginių. Kol kas sunku juos tapatinti su kokiais nors žinomais garsais.

Trečias mėnuo

• Kalbėkite su mažyliu trumpais, paprastais sakiniais apie jį patį, jo drabužėlius. Kalbėkite apie tai, kas dabar daroma – perrenginėdama, keisdama sauskelnes, maudydama, maitindama, nešiodama lauke ar veždama vežimėlyje.
• Kalbinkite ir dainuokite kūdikiui kuo įvairiau – greitai ir lėtai, storu ir plonu balsu, garsiai ir pašnibždomis. Tokie garsų kaitaliojimai skatina jį sutelkti dėmesį.
• Ties lovyte retkarčiais galite pakabinti nedūžtantį veidrodį, kad mažylis galėtų „kalbėtis“ pats su savimi.
• Kilnokite jį, myluokite, o kiekvieną veiksmą palydėkite žodžiais arba dainelėmis.
• Nešiokite mažylį po kambarį arba lauke rodydama, liesdama ir pavadindama aplinkos daiktus.
• Bendravimą nutraukite švelniai, atsižvelgdama į mažylio reakciją – jei jis dar nori „kalbėtis“, o jūs staiga nuėjote, kūdikis gali net pravirkti.

Ar žinote? 3 mėn. kūdikis mėgaujasi garsų tarimu ir eksperimentuoja su savo balsu, ilgai kartoja atradęs naują garsą.

Ketvirtas mėnuo

• Stebėkite, kaip kūdikiui patinka netikėti pakalbinimai: neįprastai susiraukite, šūktelkite, cyptelkite – taip prajuokinsite mažylį. Yra labai svarbu skatinti ir palaikyti vaiko juoką, krykštavimą bei kvatojimąsi.
• Dainuokite lopšines (pvz., „A-a a-a pupa“), vaikiškas ir savo mėgstamas daineles (pvz., „Mylu mylu spust“).
• Skaitykite knygeles ir „rimtas“ knygas – kūdikiui labai patinka ir naudinga klausytis mamos ar kito artimo žmogaus balso.
• Jei kūdikis pravirko, kalbėkite su juo guodžiančiai, ramiai, įvardykite mažylio emociją.

Ar žinote? 4–6 mėn. kūdikis pradeda tarti priebalsinius garsus ir taria garsų junginius, susidedančius iš balsių ir priebalsių. Du skiemenis vaikas ima jungti į vieną „žodį“, jie tariami tam tikra intonacija, čiauškant. Čiauškėjimas – tai tų pačių garsų, išgaunamų įvairiose burnos vietose, tarimas, jaučiant malonumą tarti. Pasilikęs vienas, vaikas „kalba“ pats su savimi.

Penktas mėnuo

• Atsistojusi prieš veidrodį ir laikydama mažylį ant rankų rodykite savo ir vaiko kūno dalis, įvardykite jas.
• Žaiskite slėpynių – uždenkite mažylio veiduką lengva skarele ir po kelių sekundžių jį „atraskite“. Garsiai įvardykite abu šiuos veiksmus.
• Kreipkitės į kūdikį vardu, įvardydama, ko jis nori, ką jis veikia, kuo užsiėmęs, dėl ko nepatenkintas.
• Kalbėkite maloniu balsu, vartokite paprastus žodžius ir stenkitės kuo dažniau bendrauti akimis.
• Deklamuokite jam ritmiškus eilėraštukus, skaitykite nesudėtingo turinio knygeles ne mažiau kaip porą kartų per dieną. Rodykite ir pavadinkite ryškius mažyliui žinomų daiktų paveikslėlius.
• Žaiskite linksminančius žaidinimus su vaiko rankytėmis, pirščiukais, kojytėmis.
• Su mažylio žaisliukais suvaidinkite paprastus nutikimus: „Šuniukas bėgo bėgo ir parvirto.“

Ar žinote? Kūdikio kalbos raidai labai svarbūs muzikos garsai. Grojant instrumentinei muzikai galite pašokdinti mažylį.

Šeštas mėnuo

• „Atsakinėkite“ kūdikiui mėgdžiodama jo tariamus garsus, po truputį kūdikio garsus keiskite jiems artimais suaugusiųjų kalbos garsais, „atsakinėkite“ tikrais žodžiais.
• Dainuokite melodingas, nesudėtingas daineles, skatinkite jį „dainuoti“ kartu. Ypač tinka dainelės, kurių tekstuose yra mėgdžiojami gyvulių, paukščių balsai. Dainuodama tokias daineles kartu rodykite ir atitinkamą žaislą, piešinėlį ar naminį gyvūnėlį, jei turite.
• Skaitykite knygeles. Net ir trumpai palaikydamas knygelę rankose, mažylis mokosi „skaitymo įgūdžių“.

Ar žinote? 6–7 mėn. kūdikis gerai skiria dviskiemenius žodžius. Pradeda suprasti artimųjų vardus, daiktų pavadinimus, prašymus. Būtent apie šeštąjį mėnesį pastebėsite, kad kūdikis jau daug ką supranta. Supratimui labai svarbu, kad garsas, žodis ir veiksmas vyktų vienu metu: mažyliui atkreipus dėmesį į daiktą ar veiksmą, reikėtų jį iš karto įvardyti.

• Septintas mėnuo
• Mažyliui augant vartokite vis daugiau žodžių: sakykite ne tik „linksmas“ ar „liūdnas“, bet ir „patenkintas“, „susidomėjęs“, „nuobodžiaujantis“, „nusivylęs“, „susijaudinęs“ ir pan. Šių žodžių reikšmę mažyliui stenkitės parodyti visu kūnu, veido mimika ir balsu. Svarbi smulkmena – įvardydama vaiko emociją sakykite „Tu atrodai piktas“, bet ne „Tu esi piktas“. Skamba švelniau ir emocija nesutapatinama su vaiko esybe.
• Savo elgesiu parodykite kūdikiui emocinės būsenos priežastį ir įvardykite: „Aš džiaugiuosi ir esu susidomėjusi, nes vartome įdomias knygeles.“
• Aiškiai ištarkite ir pakartokite artimųjų giminystės pavadinimus: tėtis, mama, sesė, brolis, senelis, močiutė, dėdė Tomas, teta Irena. Kartokite tai tiek juos susitikus, tiek žiūrinėjant nuotraukas.

Ar žinote? Vaiko balsinių ir priebalsinių garsų skaičius kas mėnesį auga. 7–9 mėn. esti pats didžiausias. Dabar vaikas geba tarti įvairiausius garsus: ir tokius, kokių yra jo gimtojoje kalboje, ir tokius, kokių nėra.

Aštuntas mėnuo

• Mažyliui girdint stenkitės kalbėti taisyklingai – nevartokite iškreiptų, žargoniškų arba primityvių „kūdikiškų“ žodelių.
• Kalbėkite paprastais, bet gramatiškai taisyklingais sakiniais. Jūsų mažylis sieja tai, apie ką kalbate, su tuo, ką mato, ir taip pats mokosi kalbėti.
• Pajuskite skirtumą tarp to, kai kalbatės SU vaiku ir kai kalbate vaikui. Kalbėti SU vaiku, o ne vaikui – tai jautriau reaguoti į mažylio poreikius. Susitelkite į tai, kas mažylį domina, ir nebetęskite užsibrėžtos temos, jei matote, kad ji mažyliui nebeįdomi. Pvz., vaikštinėjant lauke rodote mažyliui augalus, norite nuskinti lapelį, kartu pauostyti žiedą. Staiga mažylis emocingai sukrunta pamatęs šunį vedžiojančią kaimynę. Pereikite prie kalbos apie šuniuką, kaip jis loja, ką daro, paieškokite netoliese vaikštinėjančių kitų šuniukų. Tęsti medžių apžiūros nebederėtų, nes tai jau būtų kalbėjimas vaikui, o ne su vaiku, neatsižvelgiant į jo reagavimą. Kai kalbėsitės su vaiku vaikštinėdama lauke, maudydama jį vonioje, virdama košę ar tvarkydamasi, pastebėkite neverbalinius mažylio atsakymus – gestu, mimika, visu kūnu. Atitinkamai pakreipkite savo kalbėjimo temą. Skatinkite tokį bendravimą!

Ar žinote? Maždaug iki 9 mėn. mažylis toliau aktyviai čiauška. Galima sakyti, kad tai savotiški pratimai, ruošimasis tarti ir skirti kalbos garsus.

Devintas mėnuo

• Visuomet sureaguokite ir atsakykite į mažylio klausimą. Jis tokiame amžiuje klausia žvilgsniu, besdamas pirštuku į daiktą ar kitais gestais. Pavadinkite ir apibūdinkite jo klausiamą daiktą, reiškinį, veiksmą.
• Ir šnekamajai, ir rašytinei kalbai galioja tas pats – svarbu skaityti SU vaiku, o ne vaikui. Tai reiškia, kad veiklą pritaikome prie mažylio poreikių ir susidomėjimo. Galbūt daug kartų „skaitysite“ vieną ir tą patį puslapį, tačiau tą darykite tiek ilgai, kiek mažylis rodo susidomėjimą ir prašo. Nebandykite primygtinai perskaityti knygelės „teisingai“ – visus puslapius iš eilės. Galbūt šiandien jį domina tik traukinukas trečiajame puslapyje. Skaitykite tik tada, kai jis ramus, budrus ir rodo norą. Skaitydama pasisodinkite mažylį ant kelių – taip jis galės lengviau sieti garsą ir vaizdą. Kalbėkitės su mažyliu apie tai, kas buvo perskaityta. Prašykite paveikslėlyje parodyti tą daiktą, kurį ką tik įvardijote. Kalbėkite trumpais sakiniais, bet kaip su sau lygiu pašnekovu.

Ar žinote? Apie devintą mėnesį mažylis taria daugiausia garsų – ir tokius, kokių yra jo gimtojoje kalboje, ir tokius, kokių nėra.

Dešimtas mėnuo

• Leiskite mažyliui pajusti kalbos ritmą ir jos melodingumą. Deklamuokite skambius eilėraštukus (pvz., V. Palčinskaitės „Visi ką nors turi“), dainuokite lopšines (pvz., „Pele pele, nešk miegelį“), skaitykite trumputes pasakas (pvz., P. Mašioto „Katinėlį pilkutį“).
• Mažyliui patiks daug kartų kartojami tie patys kūrinėliai, taip jis juos lengvai įsimena. Pamatysite, dar po metų jis jau ir pats prašys skaityti „Dar!“.
• Mokykite mažylį sieti žodžius su gestais – paduoti rankutę, kai sakoma „labas“, pamojuoti tariant „ate ate“, keliant rankutę aukštyn parodyti, koks jis „didelis“, atverčiant delniukus į viršų parodyti, kad „nėra“, apsikabinus tarti „myliu“ ir pan.
• Mokykite mažylį pavadinti kūno dalis (nosį, akytę, koją ir kt.) rodant pirštuku į lėlytės, mamos ar tėčio kūną.

Ar žinote? 10–11 mėn. kūdikis ima tarti pastebimai mažiau garsų. Prasideda tylos laikotarpis. Gimtajai kalbai nebūdingi garsai nebekartojami, o ilgainiui ir visai pamirštami.

Vienuoliktas mėnuo

• Stenkitės atpažinti ir pavadinti mažylio jausmus, jo ketinimus. Komentuokite jo veiksmus: „Domas laiko knygelę. Kaip atsargiai ją varto! Ar šis paveikslėlis su geltona mašina tau patinka labiausiai?“ Iš mažylio kūno kalbos ir jo mimikos lengvai suprasite, ar „pataikėte“ įvardyti, kas šiuo metu jam rūpi. Jei jis bus nepatenkintas jūsų atsakymu ir toliau rodys tą patį paveikslėlį, ieškokite kitos kūdikio minties: „Oho, koks didelis geltonas ekskavatorius! Kiek daug smėlio jis pasemia su kaušu!“ Pastebėjusi, kad vaikas apsidžiaugė atsakymu, tą mintį pakartokite kelis kartus.

Ar žinote? Tikruoju kalbėjimu vadinama būsena, kai mažylis savarankiškai ir nuolatos taria apie 10 žodžių, kurie kitiems yra suprantami. Dažniausiai tai nutinka sulaukus metų ir kelių mėnesių. Vieni vaikai pradėję kalbėti taria tik vieną žodžio skiemenį, kiti taria visą žodį, suvienodindami, pakeisdami ar praleisdami kai kuriuos sunkiau artikuliuojamus garsus.

Dvyliktas mėnuo

• Išgirdusi vaiko tariamus garsus, kurie panašūs į tikrą žodį, pasidžiaukite, raiškiai pakartokite keletą kartų, parodykite tuo žodžiu vadinamą daiktą, veiksmą ar jį žymintį paveikslėlį. Kiekvieną kartą mažyliui tariant šį žodį, nepamirškite parodyti, kad jį supratote! Skatinkite, kad mažylis tai, ką išmoko, pakartotų kitam šeimos nariui.
• Svarbi smulkmena – kreipkitės į mažylį vardu, kai su juo žaidžiate, maloniai leidžiate laiką kartu, bet nesakykite vardo, kai ką nors draudžiate („Neimk“, „Negalima“ ir pan.). Pasistenkite, kad draudimų namuose būtų nedaug, tačiau jų būtų laikomasi visada, o ne retkarčiais.

Ar žinote? Iki maždaug pusantrų metų vaikas kalba vieno žodžio „sakiniais“ – tai būna daiktavardis arba veiksmažodis, nusakantis jo mintį. Aišku, tokius sakinius suprasti padeda tik konkrečios aplinkybės. Pvz., „Au“ reiškia „Va, bėga šuo“, „Paduok mano žaislinį šuniuką“ ar kitą mintį. Dviejų žodžių sakiniais mažyliai dažniausiai pradeda kalbėti ne anksčiau kaip nuo pusantrų metų.

Parengta remiantis dr. Danos Suskind knyga „Trisdešimt milijonų žodžių: kaip kalbėjimasis lavina vaiko smegenis“ ir leidiniu „Ankstyvojo ugdymo vadovas. Vaikas iki trejų metų“. Sud. Ona Monkevičienė. Vilnius: Minklės leidykla, 2001.